Klaipėda 21.3°C
Viena gražiausių Klaipėdos miesto gimtadienio šventės dalių – šio miesto kultūros magistro vardo suteikimo ceremonija. Šiemet garbingas vardas suteiktas ilgamečiam Klaipėdos dramos teatro aktoriui Rimantui Pelakauskui. Nuo 2003 m. vystomos tradicijos metu miesto kultūros magistrams teikiamos šį vardą patvirtinančios regalijos – tiksli Klaipėdos piliavietėje rasto renesansinio auksinio žiedo su brangakmeniais replika bei vardo suteikimą patvirtinantis dokumentas. Už išskirtinius nuopelnus miesto kultūrai taip pagerbiami menininkai ar kiti kultūros lauko darbuotojai.
R. Pelakauskas – aktyviai teatro gyvenime dalyvaujantis aktorius, jis kuria vaidmenis naujausiuose spektakliuose, noriai jungiasi į įvairius bendruomenę telkiančius renginius – susitikimus su žiūrovais, išvykstamus pjesių skaitymus. Aktorystės kelią jis įvardina kaip svarbią ir didžiulę laimę dovanojančią misiją, o patį teatrą – kaip terapiją žmogaus sielai.
Gerbiamas Rimantai, minėjote, kad nelabai patinka tas dažnai girdimas klausimas, bet gal pasidalinsite, koks jums kultūros magistro vardo svoris? Viena yra teatro erdvėje gaunami įvertinimai, šis ateina iš paties miesto.
Už teatro sienų man tai vienas svarbiausių įvertinimų. Juk mane taip pagerbė ir įvertino mano mylimas miestas, kuriame augau kaip aktorius ir tapau tokiu, koks esu dabar. Labai tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Jaučiuosi labai įvertintas ir pagerbtas. Tai patvirtinimas, kad gyvenime kažką darau teisingai, kad mano gyvenimas pamatytas. Aktoriui svarbu būti suprastam.
O kai žinau, kokios didelės ir gražios asmenybės buvo pretendentų sąraše, dar labiau jaučiu šio įvertinimo svorį.
Šis periodas – geras laikas jums pačiam, geras laikas ir teatrui, kuriame praleidote ne vieną dešimtmetį?
Už save kalba pats faktas, kad pas mus atvykę dirbti jauni talentingi aktoriai sako, kad jiems čia gera. Digna Kulionytė, Džiugas Grinys, Karolis Norvilas, naujausi aktoriai Klaipėdos dramos teatro trupėje, yra ryškūs ir įdomūs vardai, žinomi ne iš televizinių šou, o savo svariu buvimu scenoje. Ir šios jaunos ir šviesios asmenybės atvyko dirbti čia, į Klaipėdos dramos teatrą. Tai rodiklis, kad turime gyvą teatrą.
Aišku, reikia nepamiršti, kad viskas kinta, banguoja. Pats Klaipėdos dramos teatre pradirbau jau 45 metus ir esu matęs įvairių periodų. Mačiau ir Povilo Gaidžio teatro aukso amžių. Jo teatras sovietmečiu buvo tiesos bastionas, žmonės ateidavo su lūkesčiu pamatyti realybę, įvardijamą tokia, kokia ji yra – kad juoda yra juoda, o balta yra balta. Aišku, tai vyko per metaforas, simbolius, teatrine kalba ir tai suponavo teatro kalbos stiprumą.
Ką jūs įvardinate kaip teatro kalbą?
Teatro kalba plyti už teksto, ji universali ir jos reikia mokytis. Ši kalba remiasi siela. Tai – emocija, jausmas, mintis. Jei to spektaklyje nebus – vien mizanscenos, profesionalios šviesos ir kt., jis nieko nereikš. Išmokus teatro kalbą, pradedi visai kitaip žiūrėti ir suprasti spektaklius.
Nereikia bijoti, jei teatre kažko nepavyko suprasti, tai stimulas bandyti suprasti. Kartais iš tiesų reikia pabėgėti, kad pasivytum teatrą. Bet su laiku, jei įpranti, jei ateini ir žiūri spektaklius, net jei kažkas neaišku, pradedi vis daugiau suprasti.
Mane džiugina, kad mūsų teatras turi išsikėlęs sau didelę edukacinę užduotį ir ją vykdo, jos metu patys aktoriai bendraujame su žiūrovais, daug kalbame ir apie minimą teatro kalbą, jos tikrai galima po truputį išmokti ir suprasti. Pavyzdžiui, žmonės, augę minėto P. Gaidžio teatro laikais, jau buvo labai gerai išmokę jo ezopišką teatro kalbą, bet tada pasikeitė pasaulis. Kaip ir visi, teatras išgyveno krizinį etapą, ieškojo savo identiteto naujoje visuomenėje su naujomis gyvenimo kryptimis ir galimybėmis, jam vėl reikėjo rasti savo vietą. Dabar jau esame etape, kai galime save pilnai laikyti europinio teatro dalimi, tad ir vėl reikia išmokti naują kalbą.
Kaip apibūdintumėte etapą, kurį dabar išgyvena teatras?
Dabartinis teatras labai įvairus, jame atsiveria labai plati temų, formų, išraiškos priemonių skalė. Bet pasikeitęs ne tik teatras, pasikeitęs ir žmogus. Pavyzdžiui, skaitmenizacija ir visuotinis įlindimas į socialinius tinklus lemia pakitusias bendravimo formas, didesnę izoliaciją. Žmogui reikia bendravimo, ryšio. Tik reikia jau ir to mokytis.
Teatras yra vieta, kur čia ir dabar vyksta dialogas tarp aktoriaus ir žiūrovo. Pats teatras yra dialogas. Jei spektaklyje nėra dialogo, jei vyksta tik aktoriaus monologas, tuomet iki galo neatliekama teatro funkcija. Net jei mano vaidmuo reikalauja monologo – vis tiek turiu jausti, ar publika iš tiesų mane girdi, nuo to priklausys, kaip reaguoju, tai irgi tai, ką vadinu dialogu teatre, t. y. turiu jausti partnerį, žiūrovą, kuris atėjo į spektaklį kažko ieškodamas.
Tikiu, kad teatras turi misiją, ją vadinu sielos terapija. Dėl to visada skaudžiai reaguoju, kai pamatau spektaklius, kuriuose vyrauja aktoriaus ego. To negali būti. Jei esame lygiaverčiai partneriai su žiūrovais, kažkurio ego neturi vyrauti. Reikia ryšio ir pokalbio. Nors man jau pakankamai daug metų, jaučiu, kad vis labiau krypstu link modernesnio teatro, man atrodo, kad Klaipėdos dramos teatras taip pat visas link to.
Griežtai pasisakote prieš aktoriaus ego, norisi paprovokuoti – ar pats savo profesijoje neturėjote tokio augimo etapo?
Be abejo, jis buvo. Branda įvyksta ar neįvyksta, ir tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tikrai toks buvau, ypač tais lūžio metais. Atėjęs į teatrą neturėjau tikro supratimo, kokia teatro ir mano, aktoriaus, misija. Jis atėjo gerokai vėliau – jį sieju su pastaruoju dešimtmečiu mūsų teatre. Labai džiaugiuosi sulaukęs to laiko, su juo atėjo didžiulė satisfakcija ir supratimas, dėl ko čia esu.
Iš ko jums susideda ši, buvimo teatre, laimė?
Tai yra galėjimas per save, per režisieriaus asmenybę, per dramaturgo užduotą idėjų žemėlapį realizuoti tikrą, gilų ir galintį kažką šiame gyvenime keisti dialogą su žiūrovu. Nebūtinai spektaklis turi kažką sugriauti ar sukurti, galbūt jis iškels vieną vienintelį klausimą, į kurį atėjęs kartu su mumis teatre pabūti žmogus dar ilgai ieškos atsakymo, galvos apie jį. Ir tai labai gerai. Gerai, kai žmogaus protas ir širdis turi maisto, energijos. Tuomet jis gyvas, jis gyvena.
Tai – mano gyvenimo pilnatvė. Ir būdamas šiame procese taip pat kvėpuoju, jaučiu, kad gyvenu.
Minėjote, kad teatras – tai sielos terapija ir dažnai minite pokytį. Paprastai pokytis siejamas su kažkokiais ryškiais virsmais, bet jūs kalbate apie kur kas subtilesnius, švelnesnius, nors tokius pat fundamentalius procesus.
Taip. Pavyzdžiui, tiktų žodis meditacija. Teatras sukelia poreikį meditacijai, o per ją eina savęs tobulinimas, noras daugiau žinoti, pažinti. Noras pažinti yra labai daug. Jei nėra to noro – pradedame senti, nebejaučiame palaimos gyventi.
45 metai teatre – ar jus patį šiuolaikiniai teatro kūrėjai dar stebina?
Priklauso nuo požiūrio. Menas kiekviename žmoguje įžvelgti kažką svarbaus. Su režisieriais tas pats, reikia abipusio supratimo. Ką jie nori pasakyti savo darbu? Kokia jų žinutė? Kalbamės, jauti – viskas žmoguje kunkuliuoja, bet nerandame tų trijų ar keturių žodžių kažkam suformuluoti. Režisieriai taip pat būna ieškojimo kelyje, ir kartais užtrunka, kol suformuluojame apie ką viskas. Kartais būna, kad aktorius suformuluoja tai, kartais režisierius. Ir tada įvyksta supratimas.
Ar dar nustebina? Priklauso nuo noro suprasti ir požiūrio. Kiekvienas, einantis į sceną prieš kelis šimtus žmonių – režisierius, aktorius ar dramaturgas, turi begalinį norą, net būtinybę kažką išsakyti. Nebūtinai norėdamas pamokyti, gal paklausti. Ir visi kartu galbūt rasime atsakymą, o gal ne, gal tiesiog išgyvensime ir išjausime.
Yra asmenybių, kurios mane labai nustebina: procesas prasideda paprastai, o staiga – nieko sau kaip įdomu. Mūsų teatrui iš tiesų labai sekasi, tiek į meistriškumo pamokas, tiek kurti spektaklių yra atvažiavę labai ryškių ir stiprių kūrėjų iš užsienio. Tai, kaip šiame etape jaučiuosi – didelis jų nuopelnas, jie man ir manyje tiek daug atvėrė. Dabar mūsų teatre jaunų lietuvių teatro kūrėjų laikas. Ir labai gera matyti, kokį stiprų užtaisą jie atsineša.
Vienas iš paskutiniųjų jūsų vaidmenų buvo būtent jauno lietuvių režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklyje „Sugrįžimas“. Kūrėte ekscentrišką, ekscentriško gyvenimo kelio personažą, kėlusį labai įvairias publikos reakcijas. Kokį priėjimą radote prie tekusios užduoties?
Jau dalinausi susitikime su žiūrovais, kad ilgai negalėjau suprasti, kodėl „Sugrįžime“, pavyzdžiui, turime įrašyti savo balsą ir paskui scenoje prie jo taikytis, kodėl pasirinkta būtent šita medžiaga? Režisierius mums, aktoriams, kalbėjo, kalbėjo, daug ir įtikinančiai, prieš tai parodė didžiulę paletę europinio teatro pavyzdžių, jo ieškojimų. Galvojau ir sukau galvą – dėl ko? Gal kitaip galima? Tai buvo mano sustabarėjimas ir senatvė, jei taip galima pasakyti. Pati novelė man labai patiko, tik niekaip negalėjau suprasti, ką darome. Bet staiga per repeticijas įsižiūrėjau į Džiugo Grinio ir Justinos Vanžodytės sceną, kuomet jie skiriasi, vyksta jų konfliktas ir staiga man kažkaip neramu pasidarė, pajutau kažką viduje augant – supratau, kad tai yra apie mus. Kad per juos žiūri į save iš šalies, matai atsikartojant tam tikrus dalykus. „Sugrįžime“ pamatai save iš kitos perspektyvos, kitu kampu, ir tada atrodo, kad daug kas mūsų elgesyje taip nelogiška. Tad kodėl taip elgiamasi gyvenime? Kodėl taip atsitinka? Kodėl žmonės nenori išlaikyti ryšio ir skaudina vienas kitą? Sunku tiksliai įvardinti, mano raktas buvo tas žvilgsnis iš šalies, ir staiga viskas tapo aišku.
Taip, spektaklyje yra motyvų, stipriai paveikiančių publiką. Scenoje nieko ypatingo nevyksta, bet kai kurie žiūrovai, kiek žinau, net akis dengiasi. Spektaklis taip stipriai sužadina jų emocijas, fantaziją.
Man „Sugrįžimas“ ir jo pasirinkta forma atrodo labai paveikūs. Buvimas šio spektaklio kūrybiniame procese man padėjo tapti dar tolerantiškesniam visoms teatro egzistavimo formoms, kurios paveikios. Eilinį kartą supratau, kokia didžiulė teatro magija, kokios jo galimybės išjudinti žmogų.
Šiuo metu taip pat kuriate vaidmenį jaunos kartos režisieriaus spektaklyje, Artūro Areimos režisuojamame „Ričardas III“. Jo premjera vyks lapkritį, kaip sekasi šiame procese?
Turiu nedidelį vaidmenį, būsiu karalius Edvardas. Kažkaip lengvai pažiūrėjau, bet Artūras yra ypatingas menininkas, jis sugeba, rodos, puikiai žinomame Šekspyro tekste surasti tokių spalvų ir niuansų, kad pradėjęs eiti kūrybiniu keliu netikėtai pamatai, kokie čia plyti didžiuliai klodai. Mano epizodas – vienos epochos pabaiga ir kitos pradžia. Režisierius taip man ir įvardino. Nežinau, kaip baigsis ta kelionė, bet mane jau tikrai užkabino ir labai įdomu.
Buvo laikas, kai atrodė, kad Šekspyrą jau būtų galima padėti į šalį. Atrodė, kad jau praėjo tų didelių monologų, tų puošniomis garbanomis ir karpiniais apipintų tekstų laikas. Nieko panašaus. Artūras beveik nekupiūruoja teksto, bet viskas neįtikėtinai šiuolaikiška. Jis rado savą raktą kaip viską daryti.
Turėtų būti tikrai įdomus spektaklis. Ir, beje, dirbant teatre vienas didžiųjų malonumų – viltis, laukimas. O kai spektaklis įvyksta ir įvyksta dialogas tarp salės ir tavęs – antras stebuklas. Pirmas stebuklas – tas džiaugsmas pradėjus darbą ir premjeros laukimas.
Aktyviai dirbate, bet šalia to randate laiko dalyvauti „Teatro be uždangos“ susitikimuose su publika savo teatre, vykti į pjesių skaitymus. Kaip manote, ar tokie susitikimai su aktoriais žmonėms svarbūs, paveikūs?
Paveikūs ir dar kaip. Labai įsiminė paskutinis mūsų teatro iniciatyvos „Esminiai mazgai“ apsilankymas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje su gana sudėtinga Moriso Paničiaus pjese „Septintas aukštas“. Yra reikalų ją perprasti. Į Pravieniškes vykstame ne pirmą kartą, ten susitinkame su žmonėmis, kurių gyvenimo istorijos labai sudėtingos. Kai jie ateina pasiklausyti pjesės, žinome, kad pasėdės, išeis, vėl grįš, gal eis iki parduotuvės – ten yra savitas gyvenimo ritmas, mes tai suprantame ir iš pat pradžių pasakome, kad nieko nelaikome vietoje. Ir šįkart buvo žmonių, kurie sakė pabus tik truputį, bet visi jie tą pusantros valandos su sudėtinga medžiaga išsėdėjo nė nekrustelėdami. Po skaitymo sulaukėme daugybės klausimų – kaip tai atrodytų teatre? Kaip būtų rodoma ta situacija? Kokia būtų dekoracija? Ir t. t. Tas skaitymas labai sužadino jų fantaziją. Gal jie niekada negrįš į teatrą, visko gali būti. Bet tam kartui išplėšėme iš rutinos. Tai džiugina.
Susitikimai su žmonėmis kitapus scenos tarsi peržengia jūsų profesijos ribas, juk galėtumėte apsiriboti scena.
Tos iniciatyvos yra labai reikalingos. Pavyzdžiui, iš pradžių į „Teatro be uždangos“ susitikimus teatre ateidavo 15–20 žmonių, o dabar būna, kad sunkiai juos besutalpiname. Kai kurie grįžta reguliariai, prisijungia naujų veidų. Man tai labai svarbu, juk taip ir vyksta tiesioginė teatro edukacija, per ją kalbamės apie teatrą, jo kalbą. Tai tikrai nėra šiaip formalumas. Mums, aktoriams, patiems labai svarbu ir brangu turėti su žiūrovais gilų ir prasmingą ryšį ne tik nuo scenos, bet ir tiesiogiai.
Tai neįkainojama. Be to, pasitikriname kai kuriuos dalykus, kai ką kartu pasiaiškiname. Būna labai įdomių pokalbių. Man labai įstrigo, kai viename iš susitikimų buvo diskusija apie tai, kad žiūrovai pasiilgo „paprasto“, klasikinio teatro – gyvenimas sunkus, o dar ir teatras sunkus. Ir buvo dvi jaunos moterys, kurios staiga mums, aktoriams, sako, „neklausykite, darykite toliau ką darote“!
Mes ir tai bandome paaiškinti, kad teatro yra visokio ir žiūrovai tikrai turi pasirinkimų, galima eiti į pačius įvairiausius spektaklius. Taip pat, kad jei kažko nesuprasi – nieko blogo, jei spektaklis nepatiko – taip pat nieko blogo. Be to, supratimas ar patikimas gali ateiti vėliau, su patirtimi.
Iš tiesų mes visi turime tam tikrą skirtingo storio kultūrinį sluoksnį ir nuo jo priklauso daug dalykų. Taigi, susitikimai ir pokalbiai su žmonėmis irgi yra mūsų darbas, kiekvienas turime kaip galime prisidėti prie to, kad tvirtintume kultūros sluoksnį savo mieste.
Pradėjome nuo miesto, galime ir baigti miestu – jūsų nuomone, kokia kultūros lauko situacija mieste, ar pakanka kultūros ir meno renginių?
Turime tikrai daug. Tik pažiūrėkite, koks stiprus ir įdomus Klaipėdos jaunimo teatras, Beno Šarkos performansai, kiek daug pasiekęs Šeiko šokio teatras ir t. t., galima vardinti ir vardinti. Pas mus vyksta ir įdomios parodos, ir koncertai, ir patys įvairiausi festivaliai. Tereikia smalsumo lankytis. Turime stiprų fundamentą, turime iš ko rinktis. Net ir Jūros šventėje galima rasti vertingų renginių.
Kitas dalykas, ar reikia sakyti, kad viskas gerai? Ne. Visada galima tobulėti. Manau, kad reikia mokėti džiaugtis, bet kartu ir išlaikyti kritišką žvilgsnį.
Kalbant apie miestą, tikiu, kad svarbu kuo atviriau priimti jaunas idėjas, įsileisti jaunus kūrėjus, taigi, šiuo atveju svarbu, kokia miesto kultūros politika. Svarbu turėti aiškią viziją ir prioritetus. Visada siekti ir norėti daugiau. Ir to reikia ne tik miesto, bet ir valstybės mastu. Prieš kiekvienus rinkimus politikai kaip maldą kartoja, kad kultūrai ir švietimui reikia dėmesio. Be kultūros, nebus gero švietimo, o be gero švietimo, nesukursime pilnavertės aplinkos klestėti kultūrai. Tai du skauduliai.
Kiekvienas laikmetis turi savo iššūkių, dabar dėmesį sveria nacionalinio saugumo klausimai. Bet kultūra ir švietimas taip pat yra nacionalinio saugumo klausimas. Kultūros misija išjudinti žmones, kad jie būtų palanki terpė augti naujos kartos politikams, tvirtai įsisąmoninusiems pamatinius ir mūsų tautai svarbius dalykus. Viskas susiję ir visi turime atlikti savo darbą. Bet sąžiningai. Tad ir blogas teatras nėra šiaip blogas, jis – žalingas. Mes, kultūros žmonės, turime suprasti, kodėl mes svarbūs visuomenei, tą turi suprasti ir mūsų politikai.
